2024/07/20 - Šeštadienis
No menu items!

Golbolo liūtai į ateitį žvelgia optimistiškai

Privalai perskaityti

Turėti didelių tikslų ir jų siekti – visų nepaprastų komandų įsipareigojimas. Sau ir savo sirgaliams. Lietuvos vyrų golbolo rinktinė yra būtent tokia komanda: vieninga, užsispyrusi, atkakli, aistringa, bebaimė. Komanda, kuriai dešimtmečius lenkiasi didesnių šalių rinktinės, kurią gerbia varžovai ir kuri 2023-iaisiais dar sykį įrodė, kad priklauso Senojo žemyno ir pasaulio elitui. Europos čempionate Juodkalnijoje gruodį lietuviai golbolininkai iškovojo sidabrą ir į šiame amžiuje gautų apdovanojimų krepšį įsidėjo dar vieną.

Lietuvos vyrų golbolo rinktinė – 2023 m. Europos vicečempionė (IBSA nuotr.)

Birutė Pakėnaitė

Daugiau kaip dešimtmetį nebuvo nė vieno Europos čempionato, iš kurio Lietuvos golbolo rinktinė būtų grįžusi tuščiomis.

2007, 2009, 2011, 2013, 2017, 2021 m. ji tapo čempione, 2015-aisiais ir 2019-aisiais laimėjo bronzą, o 2023 m. – sidabrą.

2023-iųjų Europos čempionato medalis rinktinę džiugino, nors po finalo rungtynių liko šiek tiek kartėlio dėl išsprūdusio aukso ir kelialapio į 2024-ųjų Paryžiaus paralimpines žaidynes.

„Bet memuarų rinktinei dar nerašome. Dar bus čempionatų, bus paralimpinių žaidynių, tikiu, kad bus ir pergalių“, – žadėjo Lietuvos golbolo rinktinės kapitonas 38 metų Nerijus Montvydas.

Dėl to tikėjimo ir pasitikėjimo savo jėgomis. Dėl nuolatinio siekio ir ryžto įkopti į viršūnę. Dėl nesuskaldomos vienybės ir nenuslopinamos jėgos aikštėje. Dėl to, kad metai po metų pakursto sirgalių lūkesčius ir juos išpildo 2023-iaisiais Lietuvos golbolo rinktinė buvo išrinkta geriausia šalies paralimpinio sporto komanda.

Prabėgę metai Lietuvos golbolininkams buvo sudėtingi: jų pradžioje jie atsisveikino su amžinybėn netikėtai iškeliavusiu ilgamečiu kapitonu ir komandos siela Mariumi Ziboliu (1974-2023 m.; paskui nepavijo paralimpinės svajonės per IBSA pasaulio žaidynes rugpjūtį Birmingame (Jungtinė Karalystė), kur liko ketvirti, o vienintelis garantuotas kelialapis į Paryžių atiduotas nugalėtojai Japonijai; galiausiai gruodį Juodkalnijoje jie vėl susitelkė ir varžovams tarsi slidinėjant ant ledo patys tvirtu žingsniu pasiekė finalą. Tik finale aikštingoji sėkmė nusprendė nusisukti.

Tačiau be pralaimėjimų nebūna ir pergalių, o medalių, nesvarbu, kokios prabos, nusipelno tik patys geriausi.

„Europos čempionato sidabras – nuostabus apdovanojimas ir nuoširdžiai juo džiaugiamės“, – patikino N. Montvydas. Geriausios Lietuvos paralimpinio sporto komandos – golbolo rinktinės – kapitonas įvertino prabėgusius metus.

– Nerijau, pastarieji metai Lietuvos golbolo rinktinei buvo ypač sunkūs, bet juos baigėte laimėdami Europos čempionato sidabrą. Ar pasveikinote vienas kitą su žemyno vicečempionų titulu, padėkojote komandos draugams ir treneriui?

– Žinoma. Komandos nuotaikos neblogos, nes vis dėlto Europos čempionate laimėjome medalius ir jais drauge pasidžiaugėme, nors stengėmės per daug nešvęsti, nes laukė kelionė namo. Pasveikinome ir čempionais tapusius ukrainiečius, kuriuos seniai pažįstame ir gerbiame.

Po čempionato Juodkalnijoje liko tik lengvas nusivylimas, kad netapome čempionais ir vis dėlto negavome kelialapio į Paryžiaus paralimpines žaidynes, kurio taip siekėme.

Bet apskritai čempionatas Juodkalnijoje mums buvo geras. Jį pradėjome sunkia pergale per rungtynes su Vokietija (6:5), bet paskui viskas ėjosi tarsi per sviestą – sutriuškinome Didžiosios Britanijos (11:1), Graikijos (12:4), Belgijos (17:7) rinktines ir tapome A grupės nugalėtojais.

Į atkrintamąsias varžybas žengėme pasitikėdami savo jėgomis ir ketvirtfinalyje nesunkiai nugalėjome Suomiją (12:2), o pusfinalyje – Turkiją (11:1). Net ketverios iš šešerių mūsų rungtynių iki finalo buvo nutrauktos anksčiau, nes įgijome 10 taškų persvarą.

Manau, kad turėjome daug pranašumų prieš varžovus: buvome gerai pasirengę, gerai išanalizavę priešininkus ir jų klaidas, laikėmės žaidimo plano.

Kai su gera nuotaika eini į rungtynes, iškart pataikai, o dar ir apsigini, tai nesunku ir to plano laikytis, ir laimėti.

Juodkalnijoje suklupome tik finale, kuriame 3:8 neatsilaikėme prieš Ukrainą.

Kadaise vienas komandos vadovų yra pasakęs, kad bent vienas pralaimėjimas čempionate turėtų būti. Apmaudu, kad šįsyk nesėkmė mus ištiko per svarbiausias rungtynes, o ne, tarkime, grupės varžybose. Pavyzdžiui, 2021 m. Europos čempionate irgi patyrėme vieną pralaimėjimą – per grupės rungtynes su belgais, kurie vėliau vis tiek liko be apdovanojimų, o nes tapome nugalėtojais.

Žinoma, turėjome ir turnyrų, per kuriuos nepatyrėme nė vienos nesėkmės, tačiau kai kada tą pergalę išplėšdavome tik per plauką. Tarkime, 2016 m. Rio de Žaneiro žaidynių ketvirtfinalyje tik 5:4 nugalėjome Kanadą. Vos vienas kitas varžovų įvartis ir rungtynės galėjo baigtis kitaip. Tačiau Rio de Žaneire iškovojome auksą.

Todėl, galima sakyti, kad kiekviena akistata su pajėgiais varžovais – ne tik jėgų patikrinimas, bet ir savotiška loterija, kuri Europos čempionato finale su Ukraina buvo mums nesėkminga.

– Ukrainai per šiuos metus antrą kartą pralaimėjote svarbias varžybas: IBSA pasaulio žaidynių mažajame finale irgi 2:9 neatsilaikėte prieš šią komandą. Ko Juodkalnijoje pristigo?

– Susidėjo ne viena detalė. Tarkime, buvo situacija, kai teisėjai suklydo ir įskaitė ukrainiečių įvartį, nors ir televizijos žiūrovai, ir komentatoriai teigė, kad įvarčio nebuvo, sugebėjome jį atremti, bet įvartis į mūsų vartus vis dėlto buvo įskaitytas.

Keista, kad per tokias svarbias varžybas kampiniai teisėjai dažnai gaudo varnas ir ne viską akylai stebi.

Buvo atvejis, kai ukrainiečiai pelnė įvartį, kur turėjo būti skirtas baudinys į jų vartus, nes, kai kietas kamuolys sušlampa, jis skrieja itin greitai ir mūsų gynėjas net nespėjo kojų ištiesti. Tačiau suprantu, kad teisėjams tokioje situacijoje buvo sunku pamatyti baudinį – viskas vyko per greitai.

Patys nerealizavome dviejų baudinių, kuriuos metė Genrikas Pavliukianecas: vieną ukrainiečiai atrėmė, kitas skriejo šalia vartų.

Po tokių klaidų varžovai įgijo pranašumą, o, kai reikia vytis, tenka rizikuoti, nes ir laikas spaudžia, ir rezultatas mums nepalankus. Kai pergalės pradedi siekti nieko nepaisydamas, pasipila dar daugiau klaidų, dėl kurių ir atsilikome nuo ukrainiečių.

– Paralimpinėse žaidynėse debiutavote amžių sandūroje ir žaidėte jau šešeriose: 2000 m. Sidnėjuje laimėjote sidabrą, 2004-aisiais Atėnuose likote be apdovanojimų, paralimpiniais vicečempionais  tapote ir 2008 m. Pekine, 2012-aisiais Londone vėl likote be apdovanojimų, 2016 m. Rio de Žaneire tapote čempionais, 2020 m. Tokijo žaidynėse iškovojote bronzą. Matyt, nėra lengva susitaikyti su tuo, kad jūsų nebus 2024-ųjų paralimpiniame Paryžiuje?

– Žaidynės buvo mūsų tikslas, tad, žinoma, šiek tiek skaudu, kad į jas nepatekome. Bet tai nėra pasaulio pabaiga. 2028-aisiais žaidynės vyks Los Andžele ir stengsimės į jas patekti. Į ateitį žiūrime optimistiškai, tikrai nesakome, kad viskas baigta.

Yra jaunimo, tad, manau, kad komanda nesubyrės ir toliau tęs darbą, nors apie ateitį dar sunku kalbėti, mat Europos čempionatas neseniai baigėsi. Į treniruotes sausį, tada viską išsamiau ir aptarsime. Bet dar turime ir entuziazmo, ir noro ko nors siekti. Turime gerą komandą, mūsų rezultatai geri, turime gerų žaidėjų, tad kodėl turėtume sustoti?

Iki Paryžiaus žaidynių, tikiu, būsime kviečiami į draugiškus turnyrus, gal tapsime paralimpinėms žaidynėms besirengiančių komandų treniruočių partneriai. Pavyzdžiui, ukrainiečių.

Jau esame turėję pasiūlymų drauge treniruotis ir su vokiečiais, ir su portugalais. Tik laikas tada mums buvo netinkamas.

Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse dalyvaus tik 8 komandos. Azijai atstovaus Kinija, Japonija ir Iranas. Amerikos žemynams – Brazilija ir JAV. Afrikai – Egiptas, sensacingai įveikęs nuolatinį paralimpinių žaidynių dalyvį Alžyrą. O Europai – žemyno čempionai ukrainiečiai ir žaidynių šeimininkai prancūzai.

Apmaudžiausia, kad Prancūzijos rinktinė į žaidynes pateko tiesiog kaip šeimininkė, nors apie tokią komandą net girdėjęs nesu – neabejoju, kad visoms kitoms Paryžiuje žaisiančioms komandoms ji bus lengvas grobis. Prancūzai nepatenka net į geriausių Europos rinktinių dvidešimtuką, tad tikrai bus triuškinami.

– Kokie 2023-ieji buvo rinktinei ir asmeniškai jums?

– Skaudu, kad netekome M. Zibolio – komandą ši netektis išties paveikė.

O apskritai metai buvo keistoki, nes gal pirmąsyk iki oficialių varžybų neturėjome išvykų į tarptautinius turnyrus. Anksčiau išvykdavome į ne vieną užsienio turnyrą, tradiciškai, pagal mainų programą, vykdavome į varžybas Suomijoje, tačiau šįkart jų nebuvo, nes nesusirinko komandos.

Žaidėme tik Lietuvoje – turnyruose, kuriuos patys organizavome.

Tie tarptautiniai turnyrai – itin reikšmingas pasirengimo svarbioms varžyboms etapas. Mat į tokius turnyrus susirenka elitinės pasaulio golbolo komandos.

Tarkime, anksčiau vykdavome į turnyrą Malmėje (Švedija), kur atvykdavo tokios komandos kaip Brazilija, JAV, Kinija, Japonija. Turnyre Suomijoje žaidė Iranas, JAV.  Visos šios rinktinės dalyvaus Paryžiaus žaidynėse.

Tarptautiniai turnyrų Lietuvoje ne tiek daug, tad galimybių žaisti su pajėgiomis komandomis beveik nėra.

Per gegužės mėnesį Vilniuje vykusias varžybas Vytauto Didžiojo LIONS taurei laimėti, galėjome pasitikrinti jėgas su japonais ir ukrainiečiais. Mūsų pasirengimas dar buvo vienoje pradinių stadijų, bet laimėjome šį turnyrą. Finale 10:9 palaužėme Japoniją.

Kai turi tokius rimtus varžovus, gali pamatyti ir tikrąjį savo pajėgumą. O kai nėra pakankamai tarptautinių varžybų arba varžaisi su gerokai silpnesnėmis komandomis, negali nei savo klaidų analizuoti, nei normaliai žaisti, nes rungtynės dėl per didelio įvarčių skirtumo greitai nutraukiamos.

Svarbiausi šiais metais mums buvo IBSA žaidynių turnyras ir Europos čempionatas. Darsyk įrodėme, kad esame pajėgi komanda, nors Fortūna galiausiai atsuko užpakalį.

– 2023 m. sausį netekote ilgamečio kapitono M. Zibolio. Ar dažnai susimąstote, ką Marius būtų sakęs ir daręs vienoje ar kitoje situacijoje, kaip būtų jus drąsinęs, guodęs ar su jumis džiaugęsis?

– Marių išties dažnai prisimename, pasikalbame apie tai, kaip jis būtų elgęsis, ką būtų sakęs. Mariaus 8-uoju numeriu pažymėti marškinėliai kabo Vilniaus Gerosios vilties progimnazijos sporto salėje, kurioje nuolat treniruojamės. Marius buvo svarbi mūsų komandos dalis, tad visiems jo trūksta.

– Jūs pats iš M. Zibolio rinktinės kapitono raištį perėmėte po Tokijo paralimpinių žaidynių. Ar dažnai per šiuos metus komandos draugams tekdavo pasakyti griežtesnį žodį ar juos raminti?

– Visus metus komanda užsivedusi, nusiteikusi laimėti, nė vieno nereikėjo skatinti ką nors daryti ar dėl ko nors guosti. Visi vieningai ir draugiškai ėjome tikslo link, nors, deja, jo nepasiekėme. Džiaugiuosi, kad esu kapitonas komandos, kurios niekada nereikia raginti.

Mes vis dar esame liūtai – ne kačiukai. Mūsų šūkis prieš rungtynes: „Viens du trys – liūtai! Trys keturi – Lietuva!“ Europos čempionate Juodkalnijoje ne kartą riaumojome. Man ypač įstrigo epizodas per pusfinalio rungtynes su Turkija, kai turkas mesdamas suriaumojo, o įvartį atrėmęs Mantas Brazauskis į tai irgi atsakė riaumojimu.

Patikėkite, liūtai dar ne kartą primins apie save!

– Ko palinkėtumėte sau ir savo komandai Naujiesiems metams?

– Gerai pailsėti, optimistiškai žiūrėti į gyvenimą ir sportą, tęsti pradėtus darbus ir eiti į priekį, nes žaidynių dar tikrai bus, bus svarbių čempionatų, neabejoju, kad bus ir dar daug pergalių.

paratem.lt Naujiena

spot_img
spot_img
Naujausios

Liepos 27 – Rugpjūčio 1Paris La Défense Arena50 m baseinasAtrankosPusfinaliai / finalai12:0021:30 A – Atranka / P – Pusfinalis / ...

Daugiau straipsnių

spot_img

Kategorija

Sekite mus:

spot_img