2024/05/18 - Šeštadienis
No menu items!

Svajonę tapti vaistininke nugalėjo meilė tinkliniui

Privalai perskaityti

Šiaulių sporto centro „Dubysa“ tinklinio trenerė Jūra Gricienė šiemet mini šešiasdešimtmetį. Per savo tinklininkės, o vėliau – trenerės karjerą, Jūra pasiekė gausybę įsimintinų pergalių, išugdė būrį talentingų sportininkų. Nors greta pergalių gyvenimas nuolat siuntė ir iššūkių, visus juos įveikusi trenerė ir šiandien ugdo jaunosios kartos meilę tinkliniui.  Pati dėl atsidavimo šiai sporto šakai Jūra turėjo atsisakyti jaunystėje itin žavėjusios vaistininkės karjeros. Jubiliejinio gimtadienio proga gerbiamą trenerę sveikino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Sporto skyriaus atstovė Indrė Bubelytė ir sporto centro „Dubysa“ direktorius Aivaras Strockis su bendruomenės nariais.

Atplaukė į tinklinį

Pirmoji Jūros mokykla buvo greta „Delfino“ plaukimo mokyklos, tad nenuostabu, kad pirmiausia ji pradėjo lankyti plaukimą pas trenerį V. Ilevičių. Sekėsi neblogai, buvo ir diplomų, ir medalių.  

„Nuo pirmos klasės trejus metus lankiau plaukimą, o tėtis norėjo, kad būčiau krepšininke. Galiausiai tapau tinklininke. Į pirmąją tinklinio stovyklą vykau kartu su jį jau anksčiau pradėjusia lankyti vyresniąja seserimi. Toje stovykloje mane pastebėjo trenerė Zofija Guobytė. Dar mėginau derinti plaukimą su tinkliniu, tačiau būdama dešimties, pasilikau vieną sporto šaką – tinklinį“, – pradžią tinklinio aikštelėje prisiminė Jūra.    

Vaikystėje ji svajojo tapti vaistininke. Jūros močiutė dirbo šį darbą, ne kartą pasikviesdavo vaikus pažiūrėti, kaip gaminami vaistai. Chemija merginai mokykloje sekėsi, tad ateities planai lyg ir buvo sudėlioti.

„Žaisti tinklinį tiesiog buvo smagu. Daug kelionių, rungtynių, pergalių. Kiekvieną savaitgalį važiuodavome į Klaipėdą, Panevėžį, priimdavome varžovus savo aikštėje. Aštuntoje klasėje patekau į Lietuvos moksleivių rinktinę. Kelionių dar padaugėjo. Trenerė perspektyvesnius vaikus įtraukdavo į suaugusiųjų komandos sąrašus, mane pakvietė jau septintoje klasėje. Nors dar buvome atsarginės, galėjome pajausti žaidimo dvasią. Bet nenustojau planuoti būti vaistininke, nes ši profesija mane labai žavėjo“, – prisiminimais dalijosi J. Gricienė.

Nors ženklų, kad jai lemta tapti trenere, buvo dar vaikystėje. Prieš kelerius metus, kalbant su vaikystės kiemo drauge, Jūra netikėtai išgirdo: „Tu nuo mažens buvai mūsų trenere. Visą laiką kiemo vaikus mokei tinklinio.“

Intensyvios treniruotės Kaune

Baigusi devynias klases Šiauliuose, J. Gricienė išvažiavo gyventi ir sportuoti į Kauną. Vyko pasiruošimas moksleivių spartakiadai. Teko mokytis savarankiškai gyventi sporto internate, tarp intensyvių treniruočių rasti laiko mokslams.

„Tempas buvo beprotiškas, krūviai  didžiuliai.  Keldavausi šeštą ryte, bėgau į autobusą, važiavau į salę apsimiegojusi, kartais nespėjusi net papusryčiauti, kad spėčiau į rytinę treniruotę.  Vakare – vėl treniruodavomės.   Tačiau tai užgrūdino. Buvome tikri sportininkai, neturėjome žalingų įpročių, tėvų juk nebuvo šalia, bet nenuėjome klystkeliais. Sunkų etapą Kaune padėjo įveikti padėjo puikus sporto specialistas, treneris Faustas Kryževičius“, – sunkų etapą prisiminė trenerė. 

Dešimtą ir vienuoliktą klases baigus Kaune, stipriausius sportininkus, tarp jų – ir Jūrą, pakvietė atstovauti „Dinamo“ klubui. Tuomet ji apsisprendė: „Visą laiką svajojau, kaip baigusi mokyklą stosiu į medicinos institutą ir tapsiu vaistininke. Deja, kai pamačiau, kiek laiko reikės mokytis medicinos, o vienuoliktoje klasėje jau skaičiavau, kiek mažai laisvo laiko nuo sporto man lieka, pasirinkau mokslus Kūno kultūros institute“ (dabartinis LSU – aut. pastaba).

Aukščiausia lyga

Studijuodama pirmame kurse, Jūra jau žaidė pagrindinėje „Dinamo“ komandos sudėtyje. Komandai vadovavo treneris Vladimiras Maizelis. Tuo metu komanda nepretendavo į aukštesnes pozicijas pirmoje lygoje, o rikiuodavosi apatinėje lentelės dalyje. Tačiau su kiekvienais metais „Dinamo“ lygis augo.   

„Pagaliau pasiekėme pirmą vietą pirmoje lygoje. Teko žaisti pereinamąsias rungtynes su paskutinėmis aukščiausios lygos komandomis. Kelerius metus nepavyko. Likimas taip susidėliojo, kad mūsų klubas išėjo į aukščiausią lygą, kai laukiausi pirmagimio – 1987–1988 metų čempionate. Rudenį dar bandžiau sugrįžti ir aukščiausioje lygoje sužaisti. Bet tas grįžimas buvo itin sudėtingas, nes sūnui tebuvo vos pusė metų. 1988-aisiais prasidėjo Sąjūdis. Tą sezoną dar žaidėme pirmenybėse, o po to pasitraukėme iš Sąjungos pirmenybių“, – žaidimą aukščiausiame lygyje prisiminė J. Gricienė.  

Pasilikusi Kaune, Jūra atstovavo „Bangos“ komandai. 1989 metais, atstovaujant šiai ekipai atsirado galimybė nuvykti į Vokietiją, Brėmeno miestą, kur gyveno šeimose.  Iš Brėmeno vykstant per Berlyną sportininkės atsidūrė pačiame suirutės epicentre, matė Berlyno sienos griūtį.

Grįžimas į Šiaulius

Vis dar gyvenant Kaune ir 1990 metais pradėjus lauktis antrojo sūnaus, Jūros tėvai ėmė įkalbinėti ją grįžti į Šiaulius. „Tėtis dirbo statybose, mano vyro išsilavinimas taip pat buvo su jomis susijęs. Pasvėrę visus „už“ ir „prieš“ grįžome gyventi į Šiaulius. Pasibaigė mano didieji sportai. Grįžau pas trenerę Z. Guobytę ir atstovavau jos komandai Lietuvos čempionate. Tuomet man jau pradėjo kirbėti mintis, kad pati noriu būti trenere“, –  prisiminė J. Gricienė.

Trenerio praktiką Jūra jau buvo atlikusi pas trenerę Jolitą Virbickienę, dar besimokydama institute. Praktikos metu sužinojo ne tik kaip dirbti su vaikais, tačiau ir kaip įkurti savo klubą.

„Atsirado galimybė dirbti Bielskio gatvėje esančioje sporto salėje (dabartinė imtynių salė – aut. pastaba). Susirinkau moksleivių komandą ir treniravomės. Eidavau į mokyklas, prisistatydavau, papasakodavau apie tinklinį kaip sporto šaką. Iš vienos mokyklos ateidavo gal 40 mergaičių. Per porą savaičių atsirinkdavome, kam patinka ši veikla, o kas tik pasidomėti užėjo. Kamuolių normalių neturėdavome, treniruodavomės su guminiais sviedinukais. Vis dalindavo pažadus, kad komandą tarifikuos sporto mokykloje, tačiau tai vis neįvykdavo“, – trenerės karjeros pradžią prisiminė J. Gricienė. 

Viskas pasikeitė, kai sporto mokyklos direktoriumi tapo Alfonsas Gulbinas. 1996 metais Jūra Gricienė pradėjo trenerės karjerą tuometinėje „Šventupio“ sporto mokykloje (dabar – sporto centras „Dubysa“ – aut. pastaba).

Darbas su vaikais ir savo klubo „gimimas“

1996 metų rugsėjį Jūra Gricienė pradėjo dirbti sporto mokykloje „Šventupis“ dešimtmečių mergaičių komandos trenere. Kadangi anksčiau dirbo su šiek tiek vyresnėmis mergaitėmis, vėl laukė iššūkis – susirinkti visiškai naują komandą. Išbandymo nepabūgusi Jūra subūrė ne tik mergaičių, bet įkūrė ir moterų tinklinio klubą Šiaulių „Šiauliai“.

„Tada dar ir pati žaidžiau, prisijungė patyrusių žaidėjų – Silva Bakevičienė, Birutė Marčauskienė ir vyresnių mergaičių Jolita Semaškienė, Aušra Šegždaitė. Audronė Volodkaitė užėmė antrosios trenerės poziciją. Pradėjome stipriai konkuruoti Lietuvos čempionate. 2007 metais klubas „Šiauliai“ užėmė antrą vietą, dalyvavome Baltijos šalių čempionatuose. Klubas gyvavo iki 2009 metų, kai dėl sveikatos problemų nebegalėjau pakelti tokio krūvio. Buvau ne vien trenere, turėjau ieškoti rėmėjų, viską sustyguoti iki smulkmenų. Vienam žmogui to buvo per daug. Nusprendžiau, kad toliau dirbsiu tik su vaikais“, – itin aktyvų laikmetį profesinėje veikloje prisiminė trenerė Jūra. 

J. Gricienė apdovanota federacijos padėkomis. Ji dirbo su Lietuvos moksleivių rinktine bei Lietuvos jaunių rinktine. 2013 metais buvo išrinkta geriausi Lietuvos moterų trenere. Trenerės Jūros paruoštos komandos ne kartą tapo Lietuvos vaikų, jaunučių ir jaunių tinklinio čempionatų nugalėtojomis ir prizininkėmis. Šių metų pradžioje trenerės auklėtinės Gerda Stravinskaitė ir Roberta Gaubaitė atstovavo Lietuvos U-20 merginų rinktinei, kuri žaidė 2024 metų Europos čempionato atrankos etapuose.

„Jei kiekvieno sportininko svajonė ir tikslas – olimpiada, tai trenerio tikslas turėtų būti darbas su rinktine, kad pamatytum, kokio lygio esi ne tik savo kieme ar mieste. Deja, Lietuvoje nėra suaugusiųjų tinklinio rinktinių. Pradėjusiems sportuoti vaikams nebėra į ką lygiuotis, ko siekti tinklinyje“, – apgailestavo J. Gricienė.

Sportiška šeima

Visa Jūros šeima neabejinga sportui. Vyras Saulius, kol buvo moksleivis ir studentas, žaidė krepšinį. Vyresnysis sūnus Rokas – buvęs Maiklo Džordano gerbėjas, žaidė krepšinį, buvo išvykęs į Ameriką mokytis ir toliau tobulėti kaip krepšininkas. Po šešerių metų, baigęs mokslus JAV, jis grįžo į Lietuvą, mėgino pratęsti profesionalaus krepšininko karjerą, tačiau vėliau pasuko verslo keliu.

Jaunesnysis sūnus Lukas, kol lankė mokyklą, žaidė tinklinį. Tačiau vos baigęs mokyklą, baigė ir tinklininko karjerą. Dabar Lukas – garsus Lietuvoje fotografas.

„Niekada nedariau spaudimo vaikų pasirinkimuose. Jie turi teisę ir galimybę rinktis savo kelią. Vyrui esu dėkinga, kad leido man ir sportuoti, ir dar dirbti tokį darbą, kuris nėra daugeliui vyrų priimtinas. Savaitgaliais – varžybos, vakarais – treniruotės, tad mūsų gyvenimas ir toliau vyksta mano darbo tempu. Niekad neskaičiavau savo metų ir jų nesureikšminau. Tik prasčiau pasijutus, šiek tiek pritrūkus sveikatos  būna pagalvoji, pasižiūri į savo vaikus ir pamatai, kad tau jau ne trisdešimt“, – pokalbį baigia trenerė Jūra Gricienė.

LTF Naujiena

spot_img
spot_img
Naujausios

Daugiau straipsnių

spot_img

Kategorija

Sekite mus:

spot_img