2024/05/18 - Šeštadienis
No menu items!

Olimpiniame kelyje – jau trečias brolis

Privalai perskaityti

Lietuvos olimpinėje istorijoje jau ne po kartą įrašytos dalyvavusių dviejų brolių ar dviejų seserų pavardės. Bet trijų brolių dar nebuvo. Jais gali tapti Venckaičiai, nes olimpinėse žaidynėse jau kovojusių vyresnėlių Valdemaro ir Edgaro pėdomis Paryžiuje turėtų žengti jauniausiasis šeimos narys Mindaugas.

Broliai Gintautas ir Mindaugas Umarai buvo čempione tapusios komandos nariai, dalyvavę dviračių treko persekiojimo lenktynėse Seule. Gintautas dar tapo ir asmeninių lenktynių olimpiniu čempionu. Buvo dvynės plento dviratininkės Jolanta ir Rasa Polikevičiūtės, kurios drauge Lietuvos garbę gynė Atlantos ir Atėnų žaidynėse. Rasa dar lenktyniavo Sidnėjuje, o Jolanta – Pekine. Broliai dvyniai Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai Lietuvos krepšinio rinktinėje žaidė Pekine, o Kšyštofas dar ir Atėnuose. Žiemos žaidynėse dalyvavo slidininkai broliai Mantas ir Tautvydas Strolios.

Bet po Paryžiaus mūsų šalies olimpinių žaidynių istorijoje greičiausiai atsiras naujas reikšmingas faktas – bus jau trys broliai olimpiečiai: imtynininkai Valdemaras, Edgaras ir Mindaugas Venckaičiai.

2014 metai: tėvas Steponas, mama Genovaitė ir keturi broliai imtynininkai Venckaičiai: Valdemaras, Edgaras, Steponas ir Mindaugas / Tomo Bauro / lrytas.lt nuotr.

Valdemaras ir Edgaras Venckaičiai – pasaulio čempionatų bronziniai prizininkai, abu olimpiečiai. Valdemaras Pekino žaidynėse liko keturioliktas, Edgaras Londone iškovojo septintą vietą, o Rio de Žaneire buvo vienuoliktas. Mindaugas Venckaitis, kuriam dar tik 22-eji, turi laiko ir talento ne tik pasivyti, bet ir aplenkti brolius iškovotų medalių skaičiumi. Jaunėlis pernai jau buvo penktas pasaulio suaugusiųjų čempionate, o šiemet pelnė kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes.

M.Venckaitis su treneriais M.Ežerskiu ir A.Kazakevičiumi (dešinėje) bei olimpiniu kelialapiu / LIF nuotr.

Šeimoje – dešimt vaikų

Tuoj pat už Tauragės miesto ribą rodančio ženklo yra Papušinio kaimas, kurio žmonės dažniausiai sako, kad gyvena Tauragėje. Ypač garsus jis tuo, kad čia Genutė ir Steponas Venckaičiai užaugino net dešimt vaikų: Valdemarą, Edgarą, Steponą, Gintarę, Lilijaną, Darių, Aušrinę, Liutaurą, Tilių ir Mindaugą. Šioje šeimoje jau yra du pasaulio čempionatų prizininkai ir du olimpiečiai. Kelialapį į Paryžiaus žaidynes yra iškovojęs ir trečias brolis.

Gausi šeima gyveno keturiuose kambariuose nedideliame daugiabutyje, kurio pašonėje buvo ir tvartas, ir šešių arų daržas. Venckaičiai augino kiaules, avis, vištas, žąsis, kalakutus, turėjo karvę, darže augino daržoves. Kaip pasakoja jau suaugę vaikai, mama visada juos maitindavo ekologišku maistu, rengdavo taip, kad kaimynai pavydėdavo. Kol neturėjo automobilio, sūnus į treniruotę dviračiu nuveždavo. Ir prie mokslų spausdavo, su knygomis draugauti mokė. O prie ūkio darbų visi nuo mažens buvo įpratę.

Kai Venckaičių šeima susirenka prie vieno stalo, visas namas skamba. Tik jau greit bus ketveri metai, kai tėvo Stepono šiame pasaulyje nebėra.

Apie brolius imtynininkus pasakoja visų trijų pirmasis treneris tauragiškis Jonas Sabutis, Valdemaro ir Edgaro buvęs rinktinės draugas, o Mindaugo – treneris, Sidnėjaus (7 vieta), Atėnų (14 vieta) bei Pekino (6 vieta) olimpinių žaidynių dalyvis, Lietuvos graikų-romėnų imtynių rinktinės vyr. treneris Mindaugas Ežerskis bei Lietuvos imtynių federacijos vykdomasis direktorius Valdas Malinauskas.

Trenerio pamoka

„Venckaičiai mokėsi dabartinėje Tauragės „Aušros“ progimnazijoje, anksčiau buvusioje vidurinėje. Aš tada specialiai po klases nevaikščiojau, vaikų imtyniauti nekviečiau. Jų ir neraginamų prisirinkdavo pilna salė. Visi šeši broliai lankė imtynių sekciją. Dirbome drauge su Kęstučiu Šegžda. Pirmasis į imtynių užsiėmimus trečioje klasėje atėjo vyriausias brolis Valdemaras. Pamenu, kai jam reikėjo gauti sveikatos pažymą, kilo problemų dėl akių. Netrukus Valdemaras atsivedė ir jaunesnįjį broliuką Edgarą – tarp jų dvejų metų skirtumas. Jaunesnysis buvo visai smulkutis. Abu nuo mažens buvo imlūs, darbštūs, kovotojai. Gabus buvo ir trečias brolis Steponas, jis tapo Lietuvos jaunimo čempionu, bet dėl sveikatos problemų turėjo mesti sportus. Apskritai labai perspektyvi grupė tada susirinko, nes joje treniravosi ir būsimasis Atėnų olimpietis Svajūnas Adomaitis“, – prisiminė J.Sabutis.

Tauragės jaunieji imtynininkai su treneriu J.Sabučiu. Greta trenerio stovi Valdemaras, o šalia jo su medaliais – Edgaras ir Steponas Venckaičiai / Jono Sabučio archyvo nuotr.

„Su Valdemaru daug metų buvome Lietuvos rinktinėje. Atitiko mūsų laukai, abu buvome ramūs, todėl varžybose, treniruočių stovyklose gyvendavome viename kambaryje. Ir Pekino olimpinėse žaidynėse drauge gyvenome. Visi broliai Venckaičiai tyleniai, bet kai pasako, tai kai kurias citatas galima užsirašyti. Ir visi kovotojai, nepaisantys varžovų titulų. Niekada lengvai nepasiduos, grumsis, kiek jėgos leis. Negirdėjau jų skundžiantis, verkšlenant. Jeigu nebegali kovoti, tai jau tikrai negali.

Dar viena Valdemaro savybė – ant kilimo galvoti, beatodairiškai neatakuoti ir palaukti varžovo klaidos. Ir sportuodamas, ir dabar Valdemaras daug skaito, dalyvauja protmūšiuose, sėkmingai Vilniuje dirba vaikų treneriu“, – pasakoja M.Ežerskis.

V.Malinauskas prisimena: „2002 metais komanda vyko į Europos čempionatą Seinajokyje. Plaukiant keltu iš Talino link Suomijos krantų treneris konsultantas Garis Nikolajonokas nužvelgė Valdemarą Venckaitį. „Toks įspūdis, kad stambėja“, – tyliai Imtynių federacijos prezidentui Andrejui Gribojedovui pakuždėjo Garis, bet sportininko nekamantinėjo.

Prieš svėrimą paaiškėjo, kad V.Venckaitis priaugo nereikalingų kilogramų. Pamatęs svarstyklių rodmenis, treneris griežtai pamokė devyniolikmetį sportininką.

„Paėmiau jo tarptautinę licenciją ir pasakiau, kad gali su ja atsisveikinti, o kartu tarti viso gero varžyboms. Aiškinau jam, kad mano, trenerio, darbe nebuvo tokio atvejo, kad dėl režimo nesilaikymo sportininkas netilptų į svorio kategoriją.“ Pokalbis vyko likus kelioms valandoms iki svėrimo. Valdemaras susiėmė, apsirengė visus turimus sportinius drabužius ir gerą valandą nesustodamas bėgiojo, prakaitavo. Pasisvėrė – norma.

„Esu tikras, kad, nepaisant blogo pasirodymo (pralaimėjo rumunui), būtent Suomijoje jis tapo elitiniu atletu. Sportininkas visų pirma nugalėjo save. Seinajokyje Valdemaras buvo paskutinis, o po metų Turkijoje tapo pasaulio jaunimo vicečempionu“, – yra pasakojęs prieš dvejus metus anapilin iškeliavęs G.Nikolajonokas.

Ypač sėkmingi buvo 2007-ieji, kai V.Venckaitis laimėjo Europos ir pasaulio čempionatų bronzos medalius.“

V.Venckaitis Pekino olimpinėse žaidynėse / Alfredo Pliadžio nuotr.

Pergalė per 17 sekundžių

„Visa šeima nuo pirmųjų varžybų labai palaikė imtyniaujančius brolius. Mama jaudindavosi labiausiai, rinko iškarpas iš laikraščių. Didžiavosi sūnų pergalėmis. Vaikystėje Venckaičiai nemėgo daug kalbėti, bet viską tylomis ir apgalvotais veiksmais pademonstruodavo ant kilimo. Valdemaras, tapęs garsiu pasaulyje imtynininku, išliko toks pat ramus kaip vaikystėje. Prieš varžybas jį reikėdavo apgalvotai motyvuoti.

Edgaras mėgo pirmas pulti, griebdavo varžovus. Kartais jam pavykdavo laimėti greičiau nei per minutę. Ar įmanoma brolius palyginti ant imtynių kilimo? Sunku: skirtinga jų technika, skirtingą taktiką pasirinkdavo. Gal Edgaras mėgo daugiau improvizuoti. Regis, 2002-aisiais Europos jaunių čempionate Odesoje, laimėjęs pusfinalyje ir užsitikrinęs sidabro medalį, po kovos septyniolikmetis Edgaras šaukė: „Aš iškovojau medalį Lietuvai!“ Nesavanaudis vaikinas buvo… 

Dėl širdies problemų ir Edgarui vos neteko atsisveikinti su sportu. Paauglystėje jam buvo diagnozuoti širdies ūžesiai. Dėl jų vaikinas ne iškart pakliuvo į Lietuvos olimpinį sporto centrą. Nemažai ašarų išliejo, kai sužinojo, kad nėra kviečiamas į Vilnių. Laimei, ligą pavyko nugalėti“, – prisimena J.Sabutis.

„Edgaras atviresnis, veržiasi kovoti, kaip imtynininkai sako, mėgsta pasimušti. Treneriai jam neretai sakydavo: daryk, ką nori, bet laimėk! Pasaulio čempionate kovą dėl bronzos medalio Edgaras laimėjo per 17 sekundžių. Čia jau tikrai neoficialus Lietuvos rekordas. Kaip ir vyresnysis brolis, daug skaito, mėgsta istorines knygas. Dabar jis gyvena ir dirba Kipre“, – prideda M.Ežerskis.

„Svajūną Adomaitį ir Edgarą Venckaitį tauragiškis treneris Jonas Sabutis į Vilnių išlydėjo 1998-ųjų vasarą. Po ketverių metų Odesoje vykusiame Europos jaunių čempionate jie abu stovėjo ant nugalėtojų pakylos – Edgaras laimėjo sidabro medalį, o Svajūnas – bronzos. Tačiau netrukus Edgaro svoris sustojo ties 45 kg riba, todėl jis negalėjo startuoti jaunimo amžiaus varžybose, nes čia mažiausias svoris – iki 50 kg. Talentingo sportininko karjera pakibo ant plauko. Padėjo kauniečiai mokslininkai Liudvikas ir Danutė Lašai, kurie atliko nuodugnius tyrimus, surado priežastį ir grąžino atletą ant kilimo. Netrukus Edgaras galynėjosi Europos jaunimo čempionate ir užėmė ketvirtą vietą.

2007 metais likimas dar kartą patikrino Edgaro tvirtumą. Europos čempionato startas nieko blogo nežadėjo, pirmoje kovoje patiestas pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas. Bet antroje imtyje, ginantis nuo gruzino atakos, užstrigo koja.

„Kol greitoji vežė į ligoninę, visus Sofijos gatvės akmenukus suskaičiavau, skausmas buvo nepakeliamas“, – sakė E.Venckaitis.

Po sudėtingos dubens operacijos gydytojų prognozė buvo „optimistinė“: tikimybė, jog vaikščios, yra. Apie sportą nebuvo nė kalbos. Bet nepraėjus nė metams sportininkas vėl pasirodė imtynių treniruočių salėje.

Edgarui patinka istorinės knygos. Jis pasakojo, kad prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, vykdamas į olimpinės atrankos turnyrą Mongolijoje, perskaitė ne vieną knygą apie Mongolų imperijos įkūrėją Čingischaną. Kaip pats sakė, jo gyvenimo istorijoje ieškojo mįslingų galių. Po pergalės, užtikrinusios kelialapį į Rio, jis  mongoliškai išrėkė kažkokią padėką tos šalies dievams“, – prisiminė V.Malinauskas.

E.Venckaitis Londono olimpinėse žaidynėse / Alfredo Pliadžio nuotr.

Paryžiuje turės pretenzijų

„Sportavo ir visos keturios Venckaitytės: merginos žaidė rankinį, futbolą, stalo tenisą, domėjosi lengvąja atletika, bet mėgėjiškai. Įdomiausia galbūt tai, kad dabar Tauragės senjorių komandoje futbolą sėkmingai žaidžia dešimties vaikų mama Genutė Venckaitienė.

Mindaugiuką iš pradžių į treniruotes mama dviračiu vežiodavo. Buvo mažutis, smulkutis, tikras pagrandukas. Bet matėsi, kad ir mažiausias venckaičiukas, kuris vėliau iš visų brolių pats didžiausias ir sunkiausias išaugo, turi šios šeimos vaikinams būdingą imtynininko talentą. O augti padėjo gal ir tai, kad visi vyresnieji mažiausią gardumynais palepindavo? Kiek ūgtelėjęs vaikas po treniruotės dažnai klausinėdavo, kada ir jis galės važiuoti į Vilnių, kur broliai gyvena.

Labai džiaugiuosi, kad dabar Mindaugas sparčiai tobulėja ir mažais laipteliais kopia į viršų. Norisi tikėti, kad jis turi daugiausiai potencialo, kad jį lydės dar didesnė sportinė sėkmė nei brolius. Kai atvažiuoja Tauragėn, mieste jį pamatę imtynėmis besidomintys vyrai ir stebisi, ir džiaugiasi, kad toks galiūnas išaugo“, – pasakoja J.Sabutis.

V.Malinauskas pasidalija pastebėjimu, kad būdamas jaunių, kadetų amžiaus lengvesnio svorio kategorijose imtyniavęs M.Venckaitis tarptautinėje arenoje nesužibėjo. Jo pergalių kelias prasidėjo tada, kai vaikinas pasiekė beveik 100 kg svorį.

„Mindaugas kovotojas, nepaisantis nei titulų, nei autoritetų. Ir pernai Serbijoje vykusiame pasaulio čempionate, kur buvo penktas, ir šiemet Baku olimpinės atrankos turnyre, kuriame tapo nugalėtoju, jis pasirodė puikiai. Olimpinėse žaidynėse kiekvienoje svorio kategorijoje bus po 16 atletų. Mūsų svorio kategorijoje iki 97 kg dauguma imtynininkų pažįstami, ne vienas nugalėtas anksčiau vykusiose varžybose. Kovoti mūsiškis gali su visais. Yra galingas kubietis, armėnas. Ir prieš juos mes – dirbame drauge su treneriu, Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju Aleksandru Kazakevičiumi – parengsime kovos planą. Reikia įveikti du varžovus ir jau galima galvoti apie medalį. Aš tikiu Mindaugu ir sakau, kad mes Paryžiuje turėsime pretenzijų. Prieš olimpines žaidynes birželio mėnesį jis galbūt dalyvaus kontroliniame turnyre Lenkijoje. Bus turnyrų ir liepą. Vėliau nuspręsime, ar bent viename jų dalyvauti. Svarbiausia – negauti traumos.

Mindaugas yra Vytauto Didžiojo universiteto ketvirtakursis, būsimas fizinio ir sveikatos ugdymo specialistas. Gal ateityje taps treneriu. Bet mažiausiai dešimt metų apie tai dar nereikia net galvoti.

Gegužę Stambule vyks paskutinis olimpinės atrankos turnyras. Jame dalyvaus Justas Petravičius (60 kg), beje, irgi buvęs tauragiškis, Jono Sabučio auklėtinis, Kristupas Šleiva (67 kg), Paulius Galkinas (77 kg), Martynas Nemsevičius (87 kg), Mantas Knystautas (130 kg). Moterų imtynėse – Gabija Dilytė (50 kg), Danutė Domikaitytė (68 kg) ir Kamilė Gaučaitė (76 kg). Viliuosi, kad dar bent vieną kelialapį į Paryžių lietuviai iškovos“, – tikisi M.Ežerskis.

LTOK Naujiena

spot_img
spot_img
Naujausios

LFF II lyga: savaitės viduryje – lygiųjų turas

Pirmą šio sezono dvigubą savaitę net aštuoni LFF II lygos klubai užbaigė lygiosiomis. Po ketvirtojo turo lygoje taškų nepraradusių...

Daugiau straipsnių

spot_img

Kategorija

Sekite mus:

spot_img