2025/02/10 - Pirmadienis
No menu items!

Misija – padėti kitiems

Privalai perskaityti

Lietuvos sporto apdovanojimuose atsiimti prizo „Už gyvenimo nuopelnus“ Miuncheno olimpietis Rimantas Aleksandras Plungė ėjo tvirtu ir sparčiu žingsniu, lyg nugyventų 80 metų, iš kurių kone pusšimtis atiduotas lengvajai atletika, nė nebūta.

Tačiau po to legendinis treneris prisipažino: „Širdis daužėsi, jaudinausi, tikrai nepagalvojau, jog tas apdovanojimas atiteks man ir jį įteiks olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė bei mano auklėtinis paralimpinis čempionas Mindaugas Bilius. Pagerbimas mane maloniai nustebino, sukėlė daug prisiminimų.“

Aštuoniskart Lietuvos rutulio stūmimo čempionas ir tiek pat kartų šalies rekordininkas iki šiol išgyvena, kad nepavyko atsiskleisti olimpiniame rutulio stūmimo sektoriuje ir 1972 m. Miuncheno žaidynėse reikėjo tenkintis 14 vieta. Rutulį jis stumdė skaudančiu pirštu, kurį susižeidė per paskutines priešolimpines SSRS rinktinės atrankos varžybas, kai pasiekė puikų 20 m 24 cm rezultatą.

„Man tie skaičiai visada prieš akis. Tai geriausias mano rezultatas, užtikrinęs vietą SSRS olimpinėje rinktinėje. Tačiau artėjant žaidynėms pirštas ištino, gal dešimt dienų negalėjau stumdyti rutulio.

Nemažą įtaką mano rezultatams darė ir tai, jog neturėjau nuolatinio trenerio. Tai vienas iš motyvų, kodėl pats nutariau dirbti treneriu. Dirbdamas treneriu jaučiau didesnį emocinį pasitenkinimą nei sportuodamas. Visą gyvenimą buvau šioks toks idealistas. Laikiausi tokios pozicijos: jeigu žmogui galiu padėti, tai visada padėsiu. Džiaugiausi, kad sportas mano auklėtiniams padėjo tapti kitokiais žmonėmis, asmenybėmis, o aš prisidėjau prie jų gyvenimo istorijų“, – sako R.A.Plungė. 

Jis studijavo automobilių transporto eksploataciją Kauno politechnikos institute, čia susipažino su būsimąja žmona Nijole. Po studijų kurį laiką dirbo Dirbtinio pluošto gamykloje, o prie inžinerijos grįžo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, yra užpatentavęs kelis išradimus.

Pernai vasario 23 d. jam sukako 80 metų. Būtent vasario 23 dieną 1974-aisiais buvo pasirašytas įsakymas jį įdarbinti tuomečio Kauno politechnikos instituto Fizinio lavinimo katedros, kuriai vadovavo Stepas Butautas, treneriu.

Laureatas pradėjo skaičiuoti, kiek metų jis atidavė sportui. Reguliariai treniruotis pradėjo būdamas keturiolikos ir baigė 33-ejų, per savo 30-ąjį gimtadienį 1974-aisiais oficialiai pradėjo dirbti treneriu iki 1991-ųjų, po to darbavosi versle, nors su žmona Nijole vis padėdavo savo auklėtiniams. Juos konsultuodavo, dar ir pats pasimankštindavo, dalyvavo keliose veteranų varžybose, o intensyvią trenerio karjerą vėliau pratęsė nuo 2007 iki 2017-ųjų.

„Po verslo mano sprendimas grįžti į trenerio darbą prasidėjo nuo iš JAV sugrįžusios septynkovininkės Austros Skujytės, kuri paprašė, kad jai padėčiau ruoštis Pekino olimpinėms žaidynėms ir tobulinčiau rutulio stūmimo rungtyje.

Bedirbant su ja, 2011 metais atėjo Mindaugas Bilius, su kuriuo darbavomės iki 2017-ųjų. Tuometis Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentas, mano buvęs varžovas krepšinio aikštėje Anatolijus Čupkovas paprašė priimti Mindaugą, baigusį gydytis po šiurpios avarijos ir joje patirtų sužalojimų Amerikoje, į grupę. Nors man tai buvo didelis iššūkis, nes viena yra dirbti su sveikaisiais ir visai kas kita – su neįgaliaisiais, tačiau sprendimą priėmiau ilgai negalvodamas. Pradėjome ruoštis Londono paralimpinėms žaidynėms“, – pasakoja Rimantas. 

2012 m. M.Bilius debiutavo paralimpinėse žaidynėse, o po ketverių metų Rio de Žaneire iškovojo rutulio stūmimo auksą ir disko metimo sidabrą.

Vėliau trenerio grupėje atsirado Oksana Dobrovolskaja, su kuria debiutuota Tokijo paralimpiadoje, ieties metikas Ramūnas Verbavičius. 

R.Plungei pavyko išugdyti daug puikių metikų, vienu metu jo grupėje treniravosi net penki tarptautinės klasės sporto meistrai: olimpiečiai Vaclovas Kidykas ir Saulius Kleiza,  taip pat Donatas Plungė, Igoris Avruninas ir Algis Pušinaitis, kurį laiką padėjo tobulėti ir rutulio stūmikei Rimai Muzikevičienei.

Pagrindinis garsaus rutulio stūmiko darbo kredo – ne tik išmokyti auklėtinius taisyklingų judesių, juos motyvuoti bei siekti rezultatų, bet ir ugdyti asmenybes.

„Per sportininkų apdovanojimus Mindaugas Bilius mane pavadino tėvu, ir nė kiek nenustebau. Taip mane jis yra pavadinęs ir anksčiau. Buvau trejose paralimpinėse žaidynėse: Londone, Rio de Žaneire ir Tokijuje. Tai visai kitokios žaidynės nei sveikųjų, kita jų prasmė. Ten pergalė pasiekiama ne vien prieš savo varžovą, bet ir prieš savo negalią. Tai – laimėtojų žaidynės. Medalius laimi tie, kurie pasiekia geriausius rezultatus, bet nugali visi. Per sportą jie pakyla į kitą lygį, įveikia savo negalią, visus gyvenimo sunkumus.

Puikiai įsitikinau, kad žmogaus galybė – ne kūne. Tai didžioji paralimpinio sporto esmė. Suabejojau: žmonės, kurie vadinami neįgaliaisiais, dažnai yra galiūnai ir juos reikėtų vadinti kitaip – ne neįgaliais. Apsivertė mano supratimas apie tuos žmones“, – pabrėžia legendinis treneris.

LTOK Naujiena

spot_img
spot_img
Naujausios

Stovyklą Kipre FK „Kauno Žalgiris“ užbaigė pergale prieš „Ararat-Armenia“

„Kauno Žalgirio“ futbolininkai pergalingai užbaigė beveik dviejų savaičių stovyklą Kipre. Trečiosiose kontrolinėse rungtynėse Eivino Černiausko auklėtiniai Larnakoje rezultatu 2:1...

Daugiau straipsnių

spot_img

Kategorija

Sekite mus:

spot_img