Ekstremalaus sporto entuziastai dažnai laikomi bebaimiais, nes jų pasirodymai, vykstantys dideliu greičiu lenktynių trasose ar miško keliukais, atrodo, reikalauja visų savisaugos instinktų nepaisymo. Tačiau patys lenktynininkai pripažįsta, kad vairuojant sportinius automobilius baimė nėra svetima. Tiesa, ši baimė automobilių sporte nėra vienalypė ir dažnai pasireiškia įvairiomis formomis.
Lietuvos „drifto“ čempionate besivaržantis „Urta by carVertical“ lenktynininkas Paulius Petrauskas teigia, kad baimė, su kuria susiduria automobilių sporto atstovai, gali būti labai skirtinga. Vieni lenktynininkai, net ir sudaužę automobilį, geba iš karto grįžti į trasą ir tęsti varžybas, tuo tarpu kiti, net ir pasiekę puikius rezultatus treniruotėse, varžybose patiria didžiulį stresą, kuris trukdo pasiekti aukščiausius rezultatus. „Anksčiau prieš varžybas pats labai nerimaudavau, tačiau treniruotės su simuliatoriu ir seansai su psichoterapeutu labai padėjo neigiamus jausmus sutramdyti. Taip pavyko nerimą pakeisti kovingumo režimu, kuris dabar visuomet užvaldo prieš startą“, – pasakoja P. Petrauskas.
Pasak P. Petrausko, psichologinis pasiruošimas kartais gali būti ne mažiau svarbus nei įgūdžiai, reikalingi automobilio valdymui. „Automobilių sporte labai dažnai varžybos būna pralošiamos dar net neatvažiavus į startą. Kai matai savo varžovų pavardes, pasąmoningai pradedi lyginti save su jais. Pamačius žinomus vardus, atsiranda nerimas, baimė, ir tai neigiamai veikia pasirodymą“, – teigia lenktynininkas. Šis psichologinis faktorius labai svarbus, nes varžybose kartais klaidos daromos ne dėl trūkstamų įgūdžių, bet dėl padidėjusio streso ir nepasitikėjimo savimi.
Vaidotas Žala, daugkartinis Lietuvos ralio čempionas ir vienas greičiausių lenktynininkų, pripažįsta, kad po avarijų atsiranda nerimas, tačiau tai dažniausiai būna tik trumpalaikis jausmas. „Kiekviena nesėkmė, kaip ir gyvenime, formuoja patirtį ir brandą. Pamenu, 2013 metais patyriau didelę avariją 180 km/val. greičiu, kai mūsų automobilis virto per priekį ir galą. Tai buvo vienintelis kartas, kai po avarijos atsidūriau ligoninėje“, – dalijasi savo patirtimi V. Žala. Šis įvykis paliko gilų įspaudą ir dar ilgai po to Vaidotas atsargiau vertino tramplinus ir sudėtingus posūkius.
Lenktynininkai, turintys tokios patirties, pabrėžia, kad nors jie ir toleruoja didesnę riziką nei vidutinis žmogus, tačiau jokiu būdu nenori susidurti su rimtomis traumomis ar lūžusiais kaulais. Daugeliui sportininkų, ypatingai po rimtų avarijų, atsiranda didesnė atsakomybė už savo ir savo komandos narių saugumą.
Automobilių sportas – tai ne tik techninių įgūdžių, bet ir psichologinio pasiruošimo, emocijų valdymo ir rizikos vertinimo derinys. Lenktynininkai puikiai suvokia, kad net menkiausia klaida gali kainuoti labai brangiai, tačiau siekdami rezultatų, jie stengiasi įveikti baimę ir riziką, kad pasiektų kuo geresnius rezultatus. Nepaisant to, jų savisaugos instinktai ir gebėjimas kovoti su baime ir stresu yra tai, kas atskiria tikrą sportininką nuo žmogaus, kuris tik žiūri į lenktynes iš šono.
Lenktynininkų pasiekimai ir gebėjimas susidoroti su baimėmis ir klaidomis įrodo, kad automobilių sportas – tai ne tik fizinis iššūkis, bet ir psichologinė kova su savimi pačiu.
