Vilniaus mieste finišavo projektas „Stiprus mokytojas”. Jo metu dešimties bendrojo ugdymo mokyklų ir darželių pedagogai, padedami specialistų, stiprino savo fizinę ir emocinę sveikatą.
Daugiau kaip šimtui pedagogų nemokamas funkcines treniruotes su kineziterapeutais vedė sveikos gyvensenos treneris, „Stiprus mokytojas” projekto vadovas Mantas Straževičius.
Nors projektas oficialiai jau baigėsi, jį planuojama tęsti, o visi norintys dalyvauti užsiėmimuose raginami sekti „Sveikatingumo akademijos” ir „Sporto galios” veiklą socialiniuose tinkluose.
Su projekto vadovu Mantu Straževičiumi kalbėjomės apie mokytojo vaidmenį šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje ir tai, kaip šis projektas gali sustiprinti Lietuvos pedagogų fizinę ir emocinę sveikatą.
Mantai, papasakok, kaip kilo mintis kurti projektą „Stiprus mokytojas”?
Mintis sukurti „Stiprų mokytoją” kilo stebint, kiek daug fizinės ištvermės reikalauja mokytojo darbas – juk tai ilgos valandos stovint, nuolatinė įtampa ir atsakomybė, kuri dažnai „nusėda” kūne.
Matydami, kad mokytojai dažnai patys nebeturi laiko ar energijos pasirūpinti savimi po darbo, supratome, kad sprendimas turi ateiti ten, kur jie praleidžia didžiąją dienos dalį. Norėjome sukurti sistemą, kuri būtų paprasta, patogi ir realiai veikianti: kad kineziterapeutai ateitų į mokyklą, kad treniruotės būtų orientuotos į būtent tas vietas, kurias labiausiai skauda – nugarą, pečius, kaklą. Taip pat norėjome, kad tai taptų bendruomenės dalimi.
Paprastai tariant, norėjome ne tik įrankio nugaros skausmui mažinti, bet ir būdo mokytojams tiesiog „išsikrauti” ir atgauti jėgas, kad į klasę jie grįžtų ne pavargę, o stiprūs ir kupini energijos.
Ar tau pačiam nėra skaudu matyti, kad Lietuvoje mokytojas šiandien dažnai neturi ne tik autoriteto visuomenės akyse, bet ir apsaugų, yra pažeidžiamas įvairiomis formomis…
Tai klausimas, kuris paliečia tikrąją problemos šaknį. Taip, matyti mokytojus, kurie jaučiasi palikti vieni su vis augančiais visuomenės reikalavimais, yra skaudu. Mokytojas šiandien yra tarsi „fronto linijoje” – iš jo tikimasi visko: ir žinių, ir kantrybės, ir atsparumo stresui, bet pačiam mokytojui skirtos paramos sistemos dažnai lieka tik popieriuje.
Kai matau pedagogą, kuriam trūksta ne tik visuomenės palaikymo, bet ir paprasčiausios fizinės bei emocinės erdvės „išsikrauti”, suprantu, kad šis pažeidžiamumas yra sisteminė bėda. Būtent todėl „Stiprus mokytojas” nėra vien tik fizinio lavinimo programa. Tai – būdas pasakyti: „Mes matome jus ir mes esame čia, kad pasirūpintume jumis.”
Žinoma, projektas „Stiprus mokytojas” visų šių problemų neišspręs, bet tikrai gali prisidėti prie emocinės ir fizinės mokytojų gerovės. Papasakok, kaip konkrečiai šis prisidėjimas vyksta?
Žinote, mes nesvajojame, kad viena programa staiga pakeis visą švietimo sistemą – tai būtų naivu. Bet mes labai tikime „mažų žingsnių” galia.
Konkrečiai šis projektas veikia paprastai: po įtemptos dienos klasėje mokytojo kūnas būna tarsi „užspaustas”. Kineziterapeutas, atvykęs į mokyklą, padeda atpalaiduoti tuos raumenis, kurie patys „šaukiasi” pagalbos, ir per 45 minutes tas fizinis nuovargis virsta lengvumu.
Bet dar svarbiau tai, kad mokytojas tą valandą gauna dėmesį sau. Ne mokiniams, ne tėvams ar popierių pildymui, o sau. Kai žmogus jaučiasi fiziškai stipresnis ir mato, kad kažkas realiai rūpinasi jo savijauta, jis į klasę grįžta visai kitos nuotaikos. Mes neduodame stebuklingos piliulės, mes tiesiog duodame mokytojui trupučio fizinės ir emocinės stiprybės, kad jam būtų lengviau ištverti visą likusią dieną.
Pagal kokius kriterijus buvo pasirinktos tos 10 bendrojo lavinimo mokyklų, kurios dalyvavo projekte?
Atrankos procesas buvo paremtas paprastumo, operatyvumo ir noro principu. Atrinkome tas mokyklas, kurios pirmosios reagavo į kvietimą ir aktyviausiai išreiškė norą dalyvauti. Mums buvo svarbu, kad programoje dalyvautų tie, kuriems to labiausiai reikia ir kurie patys yra motyvuoti pokyčiui.
Šiandien į projektą yra įsitraukusios šios mokyklos ir darželiai – Šiaurės licėjus, Fabijoniškių gimnazija, Žygimanto Augusto progimnazija, Santariškių lopšelis-darželis, Karalienės Mortos mokykla, Žėručio pradinė mokykla, Antakalnio gimnazija, Žiburio pradinė mokykla, Jono Basanavičiaus progimnazija, darželis „Užupiukas”
Kokios mokytojų nuotaikos, rūpesčiai ir džiaugsmai? Ar jie pastebimi, kad projektas prisideda prie jų emocinės, fizinės gerovės, didesnio pasitikėjimo savimi?
Žinote, pradžioje dauguma mokytojų buvo nusiteikę atsargiai – galvojo, kad tai tiesiog dar viena papildoma užduotis, kurią kažkas „nuleido iš viršaus”. Nuovargis jų akyse pirmą dieną buvo labai akivaizdus. Kai matai mokytoją, kuris po 45 minučių išeina iš salės ne su ta pačia įtampa veide, o su šypsena, tiesiogiai bendrauja su kolega – tai ir yra geriausias įrodymas.
Didžiausias jų džiaugsmas – kad kažkas tiesiog atėjo pas juos. Kad nereikia niekur važiuoti, nereikia derinti laiko, nereikia ieškoti jėgų papildomoms veikloms. Tai paprastas žmogiškas dėmesys. Jie patys sako, kad po treniruotės jaučiasi „lengvesni” – ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Tas pasitikėjimas savimi atsiranda savaime, kai nustoji jausti nuolatinį fizinį skausmą ir nuovargį. Matyti, kaip jie atgyja, yra pati geriausia šio projekto dalis.
Kiek ilgai planuojate tęsti šį projektą?
Projektą pradėjome balandžio pradžioje ir baigėme kartu su mokslo metų pabaiga. Tačiau tik oficialiai. Tiesą sakant, šis trumpas laikotarpis mums davė labai aiškų atsakymą – tai, ką darome, mokytojams yra ne šiaip „papildoma veikla”, o tikras poreikis.
Matydami tą grįžtamąjį ryšį ir pokytį mokytojų savijautoje, supratome, kad sustoti negalime. Todėl dabar dedame visas pastangas, kad šis projektas nebūtų tik vienkartinė iniciatyva. Mūsų tikslas ir pagrindinis planas – auginti „Stiprų mokytoją”, stiprinti partnerystes ir pasiekti žymiai didesnę mokytojų bendruomenę visame Vilniuje, o galbūt – ir plačiau.
Mes jau dabar galvojame, kaip šį modelį padaryti tvaresnį ir prieinamesnį kuo daugiau ugdymo įstaigų. Trumpai tariant: balandžio mėnesį pradėtas pilotas tapo aiškiu įrodymu, kad judame teisinga kryptimi, ir dabar mūsų pagrindinė užduotis – užtikrinti, kad ši pagalba mokytojams taptų ilgalaike realybe
„Stipraus mokytojo” projekto dalyvių komentarai:
Anastasija, Vilniaus „Šilo” ugdymo centras:
„Kadangi esu mokyklos slaugytoja ir man svarbu, kad mokyklos bendruomenė būtų sveika, projektas „Stiprus mokytojas” pasirodė labai prasmingas ir aktualus mūsų mokyklai. Tikrai jaučiasi šio projekto naudą, atsirado daugiau motyvacijos judėti, rūpintis savo kūnu, sveikata ir nepamiršti darbo vietoje užsiimti fiziniu aktyvumu, kuris yra be galo svarbus.
Manau, kad stiprus mokytojas nėra tas, kuris niekada nepavargsta ar nesusiduria su sunkumais. Stiprus mokytojas – tai žmogus, kuris geba ieškoti pagalbos, mokosi pasirūpinti savimi ir išlaikyti žmogišką ryšį su kitais. Esu ne tik slaugytoja, bet ir mokytoja, stengiuosi savo pavyzdžiu rodyti, kad svarbu skirti laiko ne vien tik darbui ar įsipareigojimams, bet ir savo kūnui, nes net ir mažiausias fizinis aktyvumas daro stebuklus. Šio projekto metu atradau naujus fizinio aktyvumo pratimus, išmokau diafragminio kvėpavimo technikų ir dabar galėsiu taikyti tai kasdieniame gyvenime.
Didelį dėmesį skiriu poilsiui, judėjimui ir emociniam balansui. Stengiuosi rasti laiko pasivaikščiojimams, fiziniam aktyvumui, pasibuvimui gamtoje ir kokybiškam miegui. Kolegoms norėčiau patarti darbą palikti darbe, o grįžus namo atsipalaiduoti, pamiršti visus rūpesčius, užsiimti mėgstama veikla, atlikti fizinio aktyvumo veiklas, taikyti kvėpavimo technikas ir tiesiog skirti laiko sau, įsiklausyti į savo kūną ir pajausti, ko šiuo metu labiausiai norisi, nes rūpinimasis savimi nėra silpnumas – tai būtinybė.
Norint sveikai atsipalaiduoti, svarbiausia sustoti, nusiraminti, neskubėti. Sukilus stresui, geriausia nueiti į lauką ir lėtai pasivaikščioti, judesys kartu su grynu oru labai praskaidrina mintis ir sumažina kortizolio kiekį organizme. O kalbant apie ilgesnį laikotarpį, tai reguliarus fizinis aktyvumas, meditacija ir kokybiškas miegas yra pagrindiniai elementai, kurie padeda organizmui atsipalaiduoti ir išvengti kortizolio padidėjimo.”
Vytautas, Šiaurės licėjus
„Man tiesiog patinka mankštintis. Projekto metu išmokau pratimų, po kurių jaučiuosi atsipalaidavęs. Po užsiėmimų taip pat jaučiuosi pozityviai nusiteikęs ir kupinas jėgų. Projektas suteikė gilesnių žinių apie savo kūną ir leido užmegzti naujų pažinčių. Visiems mokytojams patarčiau judėti, bet judėti neskubant. Nes nieko neatsitinka iškart. Sportas ir mankšta turi teikti džiaugsmą.”
„Sveikatingumo akademija” nuotr.
