Valdemaras Chomičius savo sportinės karjeros metais garsėjo geležine valia treniruotėse ir
nenuolaidžiu charakteriu aikštėje. Vienas tituluočiausių žaidėjų Lietuvos krepšinio
istorijoje išsakė savo požiūrį į pastaruoju metu eskaluojamą šalies krepšinio situaciją.
„Lietuvos krepšinio stiprybė visada būdavo bendrystė ir kovingumas – visi kaip vienas kumštis.
Niekada nepamiršiu, kaip iškovojus nepriklausomybę didžiavomės, kad pagaliau esame laisvi ir
vilkime savo gimtosios šalies marškinėlius“, – teigė 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse
su Lietuvos vyrų rinktine bronzos medalį pasiekęs Valdemaras Chomičius.
Nors prieš tai 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse kaunietis užkopė dar aukščiau – užsikabino
aukso medalį, jis pripažįsta, kad jausmas olimpiadoje stovėti ant prizininkų pakylos laiptelio,
nors ir kiek žemesnio, bet būtent su savo šalies apranga – nepalyginamai reikšmingesnis.
Pasaulio čempionas, Europos čempionatuose visų spalvų medalius iškovojęs ir už nuopelnus
krepšiniui gausybę valstybinių apdovanojimų gavęs V. Chomičius šiandien su nuoskauda stebi į
sumaištį, keliamą krepšinio bendruomenėje.
„Kai gandais ir nuogirdomis yra menkinami nusipelnę mūsų Lietuvos krepšiniui žmonės, mūsų
šalies rinktinės personalas, kai pilamos pamazgos, visos tos kalbos apie boikotus, nežaidimą ar
nevažiavimą į rinktinės stovyklą… Aš nebegaliu sėdėti ir to klausytis“, – su svetaine
„Lietuva.basketball“ dalinosi V. Chomičius.
Kaip vertinate aplink šalies krepšinio rinktinę kylantį šurmulį?
Man skauda. Net ne tas žodis, kaip skauda… Tai neapibūdinama jokiais žodžiais. Manau, kad
visos tos kalbos apie boikotus, nežaidimą ar nevažiavimą kautis už savo šalį yra didžiausia
nesąmonė. Pasakykite, kas pas mus Lietuvoje iš krepšininkų yra didesnė žvaigždė už dabartinį
NBA talentą, prancūzą Victor Wembanyama? (224 cm ūgio talentas 2026 m. rugpjūtį po
pertraukos sugrįžo į Prancūzijos rinktinę ir ruošiasi pasaulio krepšinio čempionato atrankos
rungtynėms). Šis krepšininkas neseniai interviu pareiškė, kad Prancūzijos rinktinės marškinėliai
jam turi kur kas didesnę reikšmę nei NBA klubo. Va tokiam žmogui yra didžiausia garbė
atvažiuoti ir žaisti – nesvarbu, kas bus treneriai, nesvarbu, kas vyksta aplink. Svarbu atstovauti
savo šaliai ir bandyti laimėti titulus su savo rinktine. O pas mus dabar po kelių nesėkmingų
rungtynių prikalbėta tokių dalykų… Labai neskaniai viskas atrodo.
Ar jūsų laikų rinktinė buvo patekusi į panašias situacijas?
Buvau kartu su Jonu Kazlausku Lietuvos rinktinės trenerių štabe, kai grįžome nepatekę į Europos
čempionatą. Atsimenate, kai grįžome į Vilnių? Mus nušvilpė visi. Bet niekas tada nekalbėjo, kad
J. Kazlauskas yra prastas treneris. Taip susiklostė, kad pralaimėjome, nors turėjome tikrai gerus
ir atsakingai dirbančius krepšininkus, ne vieną žvaigždę.
Buvo ir mano žaidėjo karjeros laikais, kai į rinktinę neatvažiavo Arvydas Sabonis, Rimas
Kurtinaitis, mes žaidėme su traumuotu Šarūnu Marčiulioniu, buvo Artūras Karnišovas…
Pralaimėjome, kažkur nepatekome, bet tada niekas nepuolė krepšinio federacijos, niekas
neieškojo pašalinių kaltų. Visi žaidėjai, treneriai ir vadovai supratome situaciją, susikaupėme,
išanalizavome klaidas ir žiūrėjome į priekį.
Dabar gi darome skandalą dėl nieko. Jei tu taip stipriai reiškiesi, jei visi treneriai tau blogi ir esi
toks „kietas“, tai paimk rinktinės vairą ir sakyk: „Dabar aš padarysiu, nes aš esu pats geriausias“.
Tačiau niekas apie tai nekalba, tik sako, kad viskas daroma blogai. AŠ manau, kad nėra taip
blogai. Visada būdavo momentų, kai ir geriausi žaidėjai neįmesdavo savo 20 taškų.
Pasitaikydavo ir geresnių, ir blogesnių rungtynių. Nesvarbu, ar tai būtų Sabas, ar aš, ar Kurtis –
bet kas gali sužaisti prastas rungtynes. Visada pasitaiko rungtynių, kurios nesiklosto. Nesvarbu,
kad komanda kovoja – kartais pavyksta, kartais ne. Tačiau ne tame esmė.
Dabar kai kas sako: „Gal reikėtų boikotuoti“. Koks dar boikotas? Kai gali atstovauti Lietuvai,
turi ne boikotus skatinti, o kaip tik drąsinti žaidėjus, kad jie padėtų ir ištaisytų padėtį.
Įsivaizduokite, jei prasidėtų karas ir kažkas sakytų: „Boikotuokite savą kariuomenę, neginkite
savo šalies“. Kaip tai suprasti? Man tokie dalykai nesuvokiami. Jei tave kviečia į rinktinę – mūsų
pareiga atvykti ir dalyvauti, o ne kalbėti.
Po nesėkmės Italijoje didžiulio kritikos pliūpsnio sulaukė ir rinktinės treneris Rimas
Kurtinaitis. Ar ji pamatuota?
Aš tikrai gerbiu visus žaidėjus, bet, mano galva, dėl rezultatų pirmiausia kaltę turi prisiimti
žaidėjai, o ne kažkas kitas. Aišku, treneris padarė klaidų, bet žaidėjai jų padarė dešimt kartų
daugiau. Mes visi po rungtynių pasiimame protokolą, peržiūrime video, susirašome momentus ir
pradedame juos komentuoti. Bet rungtynių metu tu neturi susirašęs tų momentų. Tu jauti
situaciją ir darai taip, kaip matai. Mes visi gudrūs komentuoti po rungtynių.
Jei jau Rimas Kurtinaitis toks blogas treneris, kaip dabar šneka, tai kodėl pernai, kai Europos
čempionate nukraujavusi rinktinė užėmė penktąją vietą, niekas nesakė: „Jis kitais metais
nesugebės to pakartoti, bus blogai, keiskime jį dabar“? Tada buvo laiko pakeisti trenerį,
integruoti naują, bet tada kritikams viskas buvo gerai. Dabar pralaimėjo vienerias, dvejas
rungtynes, kurias galbūt galėjo ir turėjo laimėti, ir prasidėjo… Aš manau, kad net jei ir
nepateksime į pasaulio čempionatą – taip, dėl to tikrai skaudės, bet reikia žiūrėti į priekį ir
analizuoti priežastis, o ne dergti trenerius, asociaciją, visus aplinkui. Mano asmenine nuomone,
asociacija savo darbą atliko visu šimtu procentų, gal net daugiau. Pažiūrėkite: surinktas visų
laikų didžiausias biudžetas, viskas žaidėjams paruošta, apmokėta, geriausi viešbučiai, geriausios
sąlygos. Absoliučiai nėra prie ko prisikabinti.
Nežinau, galbūt Robertui Javtokui ar Benui Matkevičiui reikėjo eiti treniruoti rinktinę ir sakyti:
„Mes imame ir padarome daug geriau“. Bet tokio ryžto pasisakyti kažkodėl nebuvo. O kritikuoti
yra lengviausia…
Galbūt yra jaučiama nuoskauda dėl pralaimėtų rinkimų į asociacijos „Lietuvos krepšinis“
prezidento postą ir sulaukus tinkamo momento – Lietuvos rinktinės slystelėjimo, bandoma
primityviai kerštauti?
Kad ir kokia situacija būtų, aš taip niekada nedaryčiau, man net tokios mintys į galvą neateitų.
Štai „Kauno Žalgirio“ futbolininkai europines rungtynes pralaimėjo, gavo penkis įvarčius – ar
dabar visus reikia atleisti? Jie nuėjo gana toli, o nesėkmė yra tiesiog sporto dalis.
Daug metų atidirbau Lietuvos krepšinio rinktinėje, bet dar niekada nebuvo varoma tokia arši ir
primityvi kritika. Šiais laikais kas nors ką nors pasako ir visi užsikabina, nors konkrečiai nieko
nesuvokia – kas kiek padarė, kaip padarė. Svarbu tik tai, kas garsiau loja. Dabar kalbama
gandais: „Man vienas pažįstamas sakė, kitas sakė…“ Gandais remtis negalima. Tai tas pats, kas
teisme, jei neturi įrodymų, geriau nieko nesakyk. Turi būti rinktinės viduje, matyti, jausti ir
dalyvauti, kad galėtum kažką teigti. O kalbėti iš nuogirdų yra mažų mažiausiai neetiška.
Galbūt rinktinei pritrūko kai kurių žaidėjų lyderystės?
Turime būrį labai gerų žaidėjų, kurie rungtyniauja stipriose užsienio komandose, gerai uždirba,
yra mūsų žvaigždės. Bet jei prisiminsite mūsų laikus, vėliau Šarūno Jasikevičiaus laikus, gal dar
kažkiek metų po jo – beveik visi rinktinės nariai tuomet savo klubuose grieždavo pagrindiniu
smuiku. Mūsų dabartinės žvaigždės gerai gyvena, žaidžia po 10, 14 ar 15 minučių per rungtynes.
Išskyrus Roką Jokubaitį, kuris tada „Maccabi“ ekipoje Eurolygoje arė beveik be keitimų. Bet jis
ir atvažiavęs į rinktinę buvo jos vedlys. Manau, jei Rokas nebūtų patyręs tos nelemtos traumos,
rinktinės rezultatas Europos čempionate būtų buvęs visai kitas.
Mums ir reikia žmonių, kurie visą sezoną tempia komandą ant savo pečių, ir žino, kaip tai
padaryti. Dabar susirenkame baigę sezoną, norime pailsėti. Bet jei rinktinė kviečia, turi
atvažiuoti pasiruošęs, rasti laiko valandą ar dvi kasdien iki stovyklos pasitreniruoti, būti tinkamos
formos. Juk važiuoji ginti Lietuvos garbės, o ne šiaip pabūti. Dėl naujos FIBA sistemos rinktinės
pasiruošimui oficialioms rungtynėms skiriama tik kokios 10–12 dienų. Per tiek laiko stebuklų
nepadarysi. Treneriai dar bando sulipdyti kolektyvą, treniruotės gali būti idealios, bet žaidėjas
turi suprasti: jei tu nepataikai į krepšį, už tave niekas to nepadarys. Vadinasi, reikia eiti
papildomai pamėtyti. Jei nepabėgi – pabėgioti, jei esi fiziškai silpnesnis – pakilnoti papildomai
svarmenis. Per vieną ar kelias treniruotes treneriai to nepakeis. Trūksta pačių žaidėjų
atsakomybės jausmo. Jei neįmetame, neapsiginame, darome klaidas – tai keisk trenerius kiek tik
nori, niekas iš esmės nepasikeis. Pažiūrėkite, kiek trenerių jau pasikeitė: Dainius Adomaitis,
Kazys Maksvytis, Darius Maskoliūnas… Visi jie yra blogi, o žaidėjai visada geri?
O kas buvo Puerto Rike? Jei ten buvo kažkoks skandalas, kažkas prisidirbo, tai atsistokit ir
pasakykit: „Žmonės, blogai pasielgėme. Atsiprašome. Daugiau taip nebus“. Kai nuoširdžiai
pasakai žodį: „Atsiprašau“, tikiu, kad žmonės atleis ir supras. Gal tuo momentu bus pikti, bet visi
viską supranta. Ir aš nesuprantu, kam reikia, būnant tokio lygio žaidėjui, dar kalbėti tokias
nesąmones.
Tarp kritikų yra tokių, kurie neslepia ambicijų kažkada stoti prie asociacijos vairo. Gal
todėl jie ir inicijuoja tą negatyvios informacijos skleidimo kompaniją?
Jei nori kažkokių pokyčių, kandidatuok. Buvau tuose rinkimuose ir mačiau, kaip viskas vyksta.
Turi turėti aiškią programą ir ja įtikinti kitus, konkrečiai pasakyti, ką nori padaryti ir kur su tuo
nueisime. Bet neatsistoti ir pasamprotauti kažką bendrai. Nenoriu nieko įžeisti, bet galbūt
kažkam elementariai trūksta iškalbos, išsilavinimo, žinių – aš nežinau… Anksčiau į tai
nesigilinau, bet atėjo toks momentas, kai nebegali nei skaityti, nei klausyti…
Gatvėje sutikti žmonės manęs klausia: „Kas ten per bardakas?“ Atsakau, kad tikrai negerai dėl
to, jog nelaimėjome, bet dar niekas neprarasta. Vietoj to, kad surinktume geriausią sudėtį
lemiamoms rungtynėms, prasideda išsisukinėjimai. Štai NBA žvaigždės V. Wembanyama,
Nikola Jokičius gali atvažiuoti į savo rinktinę, o kai kurie mūsų žaidėjai dėl kažkokių tik jiems
žinomų priežasčių negali. Jiems reikia suvokti, kad Lietuvos rinktinė – ne šiaip eilinė komandėlė.
Ar viešoje erdvėje kuriama neigiama opinija apie mūsų vadinamąją antrąją religiją –
krepšinį – jus irgi paveikė?
Įsivaizduokite, degalinėje piluosi kurą, prieina žmogus ir manęs klausia: „Kas pas jus tame
krepšinyje darosi?“ Kai kasdien žmogui kali propagandą, negatyvą, jis įsikala į galvą, kad
absoliučiai viskas yra blogai. Skaudu, kai sakomi dalykai, kurių nėra ir nebuvo, tik tam, kad
kažkas sukurtų intrigą. Juk visada intrigas žmonės skaito labiau nei paprastas naujienas, bet
mums reikia ne intrigų, mums reikia kovoti už savo šalies garbę krepšinio aikštelėje, o ne plakti
liežuviais už aikštės ribų.
Man, tiek metų atidavusiam savo šalies krepšinio rinktinei, liūdna viso to klausytis. Išgyvenu dėl
šios situacijos. Turime suprasti, kad Lietuvos stiprybė visada būdavo bendrystė ir kovingumas –
visi kaip vienas kumštis. Dabar gi – jei prarandi kamuolį ar neįmeti, tave pakeičia, o tada jau
ieškai kaltų aplinkui. Treneriai žiūri ir mato savo klaidas, bet žaidėjai, aš manau, taip pat turi
pažiūrėti į savo klaidas. Kodėl nepabėga? Kodėl nepašoka? Kodėl neįmeta snaiperiai?
Man labai patinka R. Kurtinaičio pasakymas: „Visi aplinkui snaiperiai, bet man reikia ne
snaiperio, o žmogaus, kuris gali tiesiog įmesti į krepšį“. Mėtai, mėtai į krepšį dešimt kartų ir
nepataikai… Mes tokiais atvejais visai nesavikritiški. Aš atsimenu, kai pats žaidžiau krepšinį,
visada prieš rinktinės stovyklą ilgai ruošdavausi, kad atvažiuočiau kuo geresnės sportinės
formos. Seniau būdavo tikra kova dėl patekimo į rinktinės dvyliktuką, o dabar kiti net važiuoti
nenori, jei nežino, ar pateks į dvyliktuką.
Kur dingo mūsų charakteris? Sako – dabar kiti laikai. Bet tai nesvarbu – mes gyvename toje
pačioje Lietuvoje. Taip, dabar kiti laikai, žaidėjai daugiau uždirba, geriau gyvena, bet garbės
klausimas išlieka toks pat svarbus. Pažiūrėkite į mūsų tituluotąją plaukikę Rūtą Meilutytę – vėl
laimėjo Europos čempionato aukso medalį. Smagu, kad ji puikiai atstovauja Lietuvai. Gal ji irgi
galėjo pasakyti, kad nebegali ar nebenori. Yra labai daug pavyzdžių. Mykolas Alekna grįžo po
sunkios traumos ir puikiai atstovauja savo šaliai, eina į priekį. Jei esame tikri patriotai, mums
nesvarbu, kas vyksta aplinkui – ateiname ir darome savo darbą. Turime vienas kitą skatinti. Jei
kas nors negali dėl traumos atvažiuoti į rinktinę, turi sakyti draugams: „Varyk, padėk komandai,
aš šįkart negaliu, bet tu gali“. O pas mus tik ieškoma, ką apkaltinti. Kam dabar reikia to
negatyvo? Taip, turime rinktinės sudėtį, su kuria laimėti sudėtingiau, bet dar pažiūrėsime.
Prisiminkite Kęstutį Kemzūrą, kuris su jauna, perspektyvia Lietuvos vyrų krepšinio rinktine tapo
pasaulio čempionato prizininkais, nors niekas to nesitikėjo. Duok Dieve, kad mes tą stebuklą
pakartotume ir dabar. Tie jauni žaidėjai, kurie atvažiavo, kurie nepabijojo visų tų kalbų ir yra
užsidegę – garbė jiems vien už tai, net jei ir, neduok Dieve, nepateksime į pasaulio čempionatą.
Mano pagrindinė mintis tokia: turime vienas kitą skatinti, o ne daryti atvirkščiai – kenkti. Kai
viskas baigsis, tada reikia sėsti ir diskutuoti, o dabar, kai ateina lemiamas momentas, mes turime
būti visi susitelkę, atiduoti visas jėgas ir galimybes, kad galėtume kuo geriau atstovauti Lietuvai
ir kautumės geriausios sudėties, kokią tik turime.
