Savaitgalį Rygoje vykusiame „Bazara 0 Fight Club IV“ turnyre daug klausimų sukėlė tarptautinio ringo teisėjo Edwardo Strijkerto darbas Zauro Džavadovo ir Kristapo Zīlės kovoje. Po dvikovos Džavadovas buvo pristatytas į ligoninę ir socialiniuose tinkluose paviešino savo veido kompiuterinės tomografijos 3D rekonstrukciją. Latvijos žiniasklaida patvirtino bent nosies lūžį, o pats sportininkas dėl patirtos traumos viešai kritikavo teisėjo veiksmus.
Džavadovo teigimu, viename iš klinčų varžovui buvo leista atlikti kelis smūgius keliu iš eilės, nors kova vyko pagal kickbokso taisykles. Pagal jas klinče leidžiamas vienas momentinis smūgis, po kurio kovotojai turi atsiskirti. Todėl kyla esminis klausimas – kodėl teisėjas neįsikišo po pirmojo smūgio ir leido atakai tęstis? Šiuo atveju kalbama jau ne tik apie taisyklių interpretaciją, bet ir apie vieną pagrindinių ringo teisėjo funkcijų – kovotojo saugumo užtikrinimą.
Situacija aktuali ir Lietuvai, nes Edwardą Strijkertą savo turnyruose samdo UTMA. Organizacija, kviesdama tarptautinius teisėjus, yra akcentavusi siekį užtikrinti objektyvesnį teisėjavimą ir sportininkų saugumą, o savo viešoje komunikacijoje UTMA taip pat pabrėžia orientaciją į geriausią tarptautinę kovinio sporto praktiką. Tačiau po Rygos įvykių natūraliai kyla klausimas: ar pasirinkus būtent tokį teisėją šis tikslas iš tikrųjų pasiekiamas?
Strijkerto teisėjavimo maniera dažnai primena koviniame sporte žinomą „let them fight“ principą – kuo mažiau kištis ir leisti sportininkams patiems išspręsti kovą. Toks požiūris gali būti vertinamas teigiamai tol, kol nepažeidžiamos taisyklės ir nekeliama papildoma rizika sportininkų sveikatai. Tačiau teisėjo tolerancija baigiasi ten, kur prasideda neleistini veiksmai ir realus pavojus kovotojui. Rygos atvejis verčia klausti, ar Strijkerto „let them fight“ filosofija kartais neperžengia ribos, už kurios teisėjo neveikimas jau gali turėti labai skaudžių pasekmių.
Fotonuotrauka: Twitter: @GLORY_WS
