Įtraukusis švietimas Lietuvos mokyklose tampa kasdienybe, tačiau fizinio ugdymo pamokose vaikų su negalia įtrauktis vis dar kelia iššūkių. Lietuvos paralimpinio komiteto apklausa rodo, kad dalis vaikų su negalia vis dar lieka pasyviais stebėtojais arba apskritai nedalyvauja pamokose. Vežimėlių tenisininkė ir projekto „Aš galiu“ vadovė Agnieška Toločko pabrėžia, kad svarbiausia ne vaiko negalia, o jo galimybės ir tinkamai pritaikyta veikla.
Nuo kūdikystės nevaikštanti A. Toločko pati patyrė, ką reiškia mokytis bendrojo ugdymo mokykloje tuomet, kai įtrauktis dar nebuvo įprasta. Ji aktyviai dalyvaudavo mokyklos veiklose, išbandė įvairias sporto šakas, o šiandien yra Lietuvos paralimpinės rinktinės narė ir siekia patekti į Los Andželo paralimpines žaidynes. „Įtrauktis nereiškia, kad visi turi viską atlikti vienodai. Galima pakeisti taisykles, užduotį ar aplinką – svarbiausia, kad vaikas būtų kartu ir galėtų dalyvauti“, – sako A. Toločko.
Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų asociacijos prezidentė Aida Vengalė teigia, kad situacija mokyklose gerėja, tačiau svarbu vertinti ne formalų vaiko buvimą pamokoje, o realų jo įsitraukimą. Kartais tam pakanka paprastų sprendimų – pritaikytos aplinkos, tinkamų priemonių ar užduočių. Pasak ekspertės, fizinis ugdymas vaikams suteikia ne tik judėjimo patirties, bet ir galimybę patirti sėkmę, bendradarbiauti su klasės draugais bei geriau pažinti savo gebėjimus.
Lietuvos paralimpinio komiteto apklausoje 80 proc. fizinio ugdymo mokytojų nurodė manantys, kad bendros pamokos padeda geresnei vaikų su negalia įtraukčiai, tačiau trečdalis pripažino, kad jų pamokose tokie mokiniai vis dar nėra aktyviai įtraukiami. Mokytojai dažniausiai įvardija dideles klases, specialistų ir mokinio padėjėjų trūkumą, per mažai laiko individualizuoti užduotis bei tinkamų priemonių stoką. Specialistai pabrėžia, kad didesnė mokyklos bendruomenės, tėvų ir mokytojų partnerystė galėtų padėti šias kliūtis mažinti.
Fotonuotrauka: Nuotraukų autorystė: Vytautas Dranginis/LPAK.
