Sportas dažnai laikomas viena veiksmingiausių priemonių agresijai mažinti, savikontrolei ugdyti ir emocinei pusiausvyrai stiprinti. Tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad ne kiekviena sportinė veikla automatiškai padeda žmogui tapti ramesniam. Ypač svarbi aplinka, trenerių požiūris ir sportininkams diegiamos vertybės.
2025 metais žurnale „BMC Public Health“ paskelbta 18 tyrimų, kuriuose dalyvavo beveik 2500 vaikų ir paauglių, analizė parodė, kad organizuotas fizinis aktyvumas gali reikšmingai sumažinti fizinę agresiją, pyktį ir priešiškumą. Tačiau 2024 metais žurnale „Clinical Psychology Review“ paskelbto tyrimo autoriai, išanalizavę daugiau kaip 10 tūkstančių žmonių duomenis, nustatė, kad populiarus įsitikinimas, jog pyktį galima tiesiog „išmušti“ intensyvioje treniruotėje, neturi patikimo mokslinio pagrindo.
Kovos menai – pagarbos mokykla ar agresijos demonstravimas?
Tradicinėje kovos menų filosofijoje svarbiausi principai – pagarba varžovui, drausmė, savitvarda ir atsakomybė. Vis dėlto mokslininkai pastebi, kad kovos menų poveikis agresijai nėra vienareikšmis: vienose treniruočių programose agresija mažėja, kitose reikšmingų pokyčių nenustatoma.
Ypatingą susirūpinimą kelia kai kurių komercinių profesionalių kovų organizacijų viešinimo modelis. Kartais susidaro įspūdis, kad vieši kovotojų konfliktai, įžeidinėjimai ir demonstratyvi nepagarba priešininkams ne tik toleruojami, bet ir naudojami kaip priemonė didinti renginių populiarumą bei bilietų pardavimus. Tačiau kokį pavyzdį tai rodo jaunimui? Psichologo Alberto Banduros socialinio mokymosi teorija aiškina, kad jauni žmonės linkę mėgdžioti autoritetų elgesį, ypač kai šis sulaukia dėmesio ir pripažinimo. Todėl kyla realus pavojus, kad jaunieji kovos menų gerbėjai patyčias, agresiją ir nepagarbą varžovui pradės suvokti kaip normalią sporto dalį, o ne kaip netinkamą elgesį.
Tikroji stiprybė – mokėti susivaldyti
Sporto psichologijoje pabrėžiama, kad sportinis ryžtas ir agresija nėra tas pats. Siekti pergalės, kovoti atkakliai ir laikytis taisyklių – sporto esmė. Sportas gali būti puiki agresijos prevencijos ir asmenybės ugdymo priemonė, tačiau jo poveikis labai priklauso nuo perduodamų vertybių. Juk tikroji sportininko stiprybė atsiskleidžia ne tik gebėjimu nugalėti varžovą, bet ir mokėjimu suvaldyti save.
Fotonuotrauka: asociatyvi DI iliustracija.




